Mokytojas, kuris suplėšė abejingumo rūbą

Gyvename kasdienybės gniaužtuose. Dažnai pritrūkstame kantrybės, gerų žodžių kitiems, o abejingumo rūbas stiprus, nedylantis. Galime jo nedėvėti, bet jis taip stipriai priglunda prie mūsų kūnų ir nebepaleidžia. Visais laikais vaikščioti lengvesniais keliais buvo ir yra lengviausia.

Abejingumas... Kodėl man šiandien norisi apie tai rašyti? Daug gerų žodžių galima parašyti apie mokytojus, bet būna istorijų, kurios neišdyla iš moksleivių širdžių kelis dešimtmečius. Kūno kultūros mokytojas Bronius Šemetas, visą savo gyvenimą pašventė sportui. Kas besuskaičiuos, kiek jo buvę mokiniai, auklėtiniai dalyvavo sportinėse varžybose, kiek pelnė prizinių vietų, apdovanojimų, kiek kartų garsino rajoną šalyje ir už jos ribų... Tai jau graži ir prasminga praeitis...

Gimnazijos matematikos mokytoja Laima Karkaitė prisimena: ,,Būdama 8 klasėje susilaužiau koją. Po gydymo procedūrų dar šlubavau. Mokytojas Bronius Šemetas, manęs tuo metu nemokė, bet pamatęs kaip aš vaikštau kūno kultūros pamokoje, pasikvietė mane pasikalbėti. Jis man patarė, kad jeigu nori nešlubuoti, privalai daryti mankštą ir jis mane išmokė, kaip reikia atlikti pratimus. Mokytojo dėka, mano koja greitai atsigavo. Šiam žmogui aš esu dėkinga visą gyvenimą. Jis nebuvo abejingas mano nelaimei“.

Gyvename kasdienybės gniaužtuose... Prasminga istorija apie mokytoją. Jis suplėšė abejingumo rūbą, išliko savimi, kūrė gėrio pasaulį ir dalį savęs dovanojo kitiems. Didelė laimė buvo kolegoms su juo dirbti, būti jo mokiniais, auklėtiniais.