Uždek žvakutę Rokiškio krašto partizanams

,, Tu ilsėkis, brolau, šalia kelio,
       Guldęs galvą už laisvę laukų...‘‘

     Artėjant Vėlinėms, kai žemės kauburėliai nušvinta žiburėliais, mažytėmis ugnies liepsnelėmis, tie smėlio kalneliai visiems tampa ypač artimi ir brangūs. Juose amžinajam poilsiui guli artimieji,  suteikę gyvybę, mokę mylėti artimą, Dievą, tėvynę. Visų mirusiųjų pagerbimo dieną žmonės meldžiasi  ne tik už artimuosius, bet ir už žuvusius laisvės kovotojus. Mūsų, gyvųjų, maldos jie verti. Į akis šiems didvyriams, deja, nebepažvelgsime, ištarti ,,ačiū“ jau negalime, tačiau už tai dėkojame kitaip.

     2022 m. spalio 26 d. I- II- ųjų klasės mokinių grupė su mokytojomis Indra Kazulėniene ir Jolanta Dirsiene dalyvavo tradicinėje tapusioje istorinėje akcijoje ,,Uždek žvakutę Rokiškio krašto partizanams“, siekiant aplankyti laisvės kovotojų žūties vietas, atminimo ženklais pažymėtas istorines vietas.

    Pirmieji mūsų aplankyti amžinojo poilsio atgulę broliai partizanai ilsisi Juodalungės miške, kuriame šiuos tragiškus įvykius leidžia prisiminti čia esantis paminklinis žymuo su užrašu: ,,Nužudytiems ir šiame miške užkastiems Rokiškio krašto kovotojams už Lietuvos laisvę atminti 1944 – 1953.“ Ateiname. Sutvarkome aplinką. Susimąstome. Padedame krauju iškovota trispalve perrištus vainikėlius, uždegame atminimo žvakelę ir tylos minutės metu mintimis sugrįžtame į praeitį. Į praeitį, kurioje mes, tik pradėję minti suaugusiųjų takus, negyvenome, tačiau apie kurią mums papasakojo partizanų įamžinimo vietomis vedžiojęs istorikas Algis Kazulėnas. Sužinojome, jog į šį miškelį stribai naktimis, paslapčia vežimais veždavo nukankintų ir nužudytų laisvės kovotojų kūnus. Juos tiesiog išmesdavo įvairiose pamiškės vietose. Po karo moterys, eidamos uogauti ar grybauti, dažnai matydavo laukinių žvėrių ištampytus ir išdraskytus nelaimingųjų kaulus ir drabužių liekanas... ,,...Nutirpus sniegui, pradėjo rodytis apkasuose neužkasti lavonai...“

                Kitas aplankytas koplytstulpis, pavadintas ,,Kančia“ ir žymintis partizanų užkasimo vietą, yra Rokiškio aerodromo giraitėje. Žmogus, pasiryžęs įamžinti žuvusiuosius  - Vytautas Petrauskas. Ant jo užrašas byloja  apie šiurpius to meto įvykius: ,, Jūsų kančios – tai tėvynės laisvė.“  Koplytstulpis pastatytas 1994 metais toje vietoje, kurioje pokario metais į buvusius apkasus, iškastus karo metu, sovietiniai budeliai sumesdavo nužudytas aukas, atvežtas iš Rokiškio kalėjimo.  Jis skirtas 1944-1946 m. Rokiškio apskrities NKVD skyriaus kalėjime nužudytų ir suimtų Rokiškio apskrities partizanų, rezistentų ir civilių gyventojų atminimui. Istorikas Algis Kazulėnas  pasakojo,  nužudytieji  buvo sumesti į negilias duobes, jog  nutirpus sniegui, pradėdavo rodytis apkasuose neužkasti lavonai. Tai ypač jaudina ir kelia klausimą- tik neturintis širdies galėjo taip žiauriai elgtis. Šioms žiaurios mirties iškankintoms aukoms padedame vainiką ir pagerbiame tylos minute.

               Dar viena aplankyta vieta Rokiškio mieste yra paminklas tremtiniams ,,Rūpintojėlis". Jis yra tarsi maža koplytėlė, kurioje galima padėti gėlių, o kiaurymėse uždegti žvakes- tada paminklas tampa šviečiančiu žibintu. Tos kiaurymės- lyg maži langučiai į praeitį. Atmintis- vertikali, besileidžianti į sluoksniuotus praeities klodus. Apie koplytėlę išdėstyti maži paminklėliai, kai kurie ne didesni už gimto krašto akmenis. Ant jų iškaltos tremtinių, partizanų pavardės, žuvimo datos ir vietos. Simboliška, jog tremtinių kančias Vytauto gatvės parke įamžino Roberto Antinio jaunesniojo akmens skulptūra: šio menininko tėvas Robertas Antinis sukūrė Nepriklausomybės paminklą, puošiantį Nepriklausomybės aikštę. 

   Paskutinė aplankyta vieta- 1918-1920 m. karių savanorių, kovojusių ir žuvusių už  Lietuvos laisvę,  kapai.  Degančios žvakelių liepsnelės suteikia vilties, jog ši prasminga veikla ir kovotojų už laisvę pavyzdys įkvėps naujiems ir kilniems darbams.

    Žuvusiųjų kovotojų už laisvę  šūkis: ,, Atiduok Tėvynei tai, ką privalai!“-  mus įpareigoja tęsti jų darbus ir būti ištikimais savo Tėvynei. Esame tikri, jog iš šiandien, technologijų amžiuje, tautos dvasia vis dar gyva. Prie jos saugojimo prisidėjome ir mes, Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto mokiniai. Privalome saugoti širdyje meilę, tikėjimą ir viltį.

Ą.Jankauskas