Ko manęs vis klausia mama
Žmonės. Jie labai skirtingi ir įminti žemėje jų pėdsakai skirtingi. Mes džiaugiamės net ir po daugelio metų jų spindesiu. Šį kartą apie gerumu spindinčius pėdsakus.
Kai atnešiau dokumentus į tuometinės III vidurinės mokyklos 9 klasę, pirma moteris, kurią sutikau, buvo direktoriaus pavaduotoja ugdymui Genovaitė Deksnienė. Į mokyklą atvykau su mama ir pavaduotojai paaiškinome situaciją, kad į tuometinę E. Tičkaus vidurinę mokyklą nebepriėmė dokumentų dėl perpildytų mokinių skaičiaus klasėse.
Labai mus šiltai ir motiniškai priėmė direktoriaus pavaduotoja ugdymui G. Deksnienė. Mano mama tą akimirką prisimena iki šių dienų, nors nuo to laiko jau praėjo 35 metai. Mama dažnai manęs paklausia: ,,Ar dar gyva pavaduotoja, kuri priėmė tavo dokumentus?“ Laikas nestovi vietoje, jis pilnas praradimų ir negandų. Tik dovanotas gerumas kitiems neišdyla.
Kai pradėjau mokytis vidurinėje mokykloje, matydavau koridoriuose direktoriaus pavaduotoją G. Deksnienę. Iki šių dienų išlikęs kultūringos, elegantiškos, skoningai apsirengusios, mylinčios vaikus ir kolegas moters paveikslas.
Man jau dirbant gimnazijos skaitykloje, buvome į svečius pasikvietę gerbiamą G. Deksnienę. Jos šeima gimnazijos bibliotekai padovanojo vertingų knygų. Šviesios atminties direktorius Gediminas Matiekus, įteikė buvusiai pavaduotojai padėkos raštą, padėkojo už dovanotus leidinius, už skleidžiamą šviesą.
Žmonės... Jie labai skirtingi. Pedagogė G. Deksnienė paliko prasmingus gerumo ir žmogiškumo pėdsakus. Jie spindi, šildo ir šiandien...
R.Kiselytė