Nukrito paskutinis Aldutės gyvenimo lapas

Rausta klevo lapo pakraštėliai... Jis nukris, bet spalvotas, spindintis rudens šviesa. Nukrito ir bibliotekininkės, pedagogės Aldonos Rasimavičienės paskutinis gyvenimo lapas.

 

Gerbiama Aldutė iš visos širdies mylėjo moksleivius, mokytojus, darbuotojus, knygas, o labiausiai – gyvenimą... Gimnazijos archyve sklaidžiau gerbiamos kolegės asmens dokumentus... Tai buvo asmenybė. Iš jos vidaus tryško kantrybė, sąžiningumas, atsakomybė, tolerancija, kompetencija... Šios savybės įrašytos jos charakteristikoje. Ji visą gyvenimą domėjosi Lietuvos, rajono, gimnazijos kultūriniu gyvenimu, naujomis knygomis, bet visada jai svarbiausia buvo žmonės. Tik geru žodžiu bibliotekininkę, pedagogę prisimena rajono švietimiečių bendruomenė, rajono bibliotekininkės, moksleiviai, visi ją pažinojusieji. 

Gal jau tokia lemtis, kad, o gal ir Aukščiausiojo valia, kad laidojant mūsų Aldutę, buvo apsiniaukusi diena, bet Kamajų šv. Kazimiero bažnyčioje, prasidėjus šv. Mišioms, rugsėjo saulė siuntė savo šypsnius. Po laidotuvių mažais lašeliais dulkė rudens lietus. Ir dar... Gerbiama Aldutė tuometinėje Rokiškio III vidurinėje mokykloje dirbo nuo 1972 m., nuo jos įkūrimo pradžios. Ji nesulaukė gimnazijos jubiliejaus, išėjo jį pasitinkant.

Rausta klevo lapo pakraštėliai... Nukrito paskutinis Aldutės gyvenimo lapas...

Nuotr. iš asmeninio archyvo. Jas atsiuntė Povilas Maldūnas, Aldonos Rasimavičienės anūkas, buvęs mūsų gimnazijos mokinys.