Kodėl sunku užeiti į kabinetą?
Visada nelengva rašyti apie išėjusius... Iš prisiminimų piešiu auklėtojos Tamaros Kiseliovos portretą. Nedidelėje klasėje, kur dabar dirba anglų kalbos mokytoja Daiva Macijauskienė, buvo IX a klasės kabinetas. Pirmadieniais būdavo rusų literatūros pamoka. Pirmadieniai... Daugiausia kalbėdavo auklėtoja, o mes tylėdavome... Tuomet dar mokėmės šeštadieniais, tad kas gi norės sekmadieniais skaityti rusų literatūros kūrinius?
Prisimenu šeštadienius mokykloje. Su klase pabėgdavome iš muzikos pamokų. Žinoma, kad auklėtoja ir mama už tai bardavo ir nesuprasdavo, kad aš taip galėdavau pasielgti... Atsakymas to „žygdarbio“ būdavo labai paprastas, nes labai norėdavau anksčiau parvažiuoti į namus, į Vilkolių kaimą, Pandėlio seniūnijoje. Taip džiaugdavausi ilgesniu šeštadieniu namuose ir nereikėdavo laukti keturias valandas autobuso.
Per paskutinį skambutį gerbiama auklėtoja Tamara padovanojo savo auklėtiniams po knygą. Dar iki šių dienų išsaugojau A.S.Puškino „Eilėraščius“.
Vėliau mokyklos bendruomenę sukrėtė žinia apie mokytojos T.Kiseliovos tragišką mirtį. Palydėjome į paskutinę kelionę. Skaudu...
Tai tik keli akcentai, tai tik žiupsnelis prisiminimų apie reiklią ir pareigingą mokytoją. Jos auklėtiniai, mokiniai, kolegos, galėtų papasakoti daug daugiau...
Kai 2001 m. rudenį pradėjau dirbti tuometinės Rokiškio „Romuvos“ gimnazijos bibliotekoje, nenorėdavau užeiti į savo buvusį kabinetą. Jaučiau keistą slėgį... Iš atminties neišblėso gerbiamos auklėtojos T.Kiseliovos portretas. Ji su knyga rankose stovėdavo prieš mus, savo auklėtinius... Tokia ji ir išliks.
R.Kiselytė